Žinios, kurias matai – ne atsitiktinumas
Kiekvieną rytą milijonai žmonių atidaro naujienų portalus ir mano, kad skaito tai, kas svarbiausia. Iš tikrųjų jie skaito tai, ką kažkas nusprendė jiems parodyti. Skirtumas – esminis.
Šiuolaikinis naujienų portalas nėra neutralus informacijos tarpininkas. Tai platforma su aiškiais ekonominiais interesais, redakcinėmis nuostatomis ir technologiniais įrankiais, kurie kartu lemia, kokią pasaulio versiją gauna skaitytojas. Ir dažniausiai tas skaitytojas apie tai net nesusimąsto.
Algoritmas žino tave geriau nei tu pats
Rekomendaciniai algoritmai – tai ne tik „Netflix” ar „Spotify” reikalas. Didieji naujienų portalai jau seniai naudoja panašius mechanizmus, kurie stebi, ką skaitai, kiek laiko praleidžia prie kiekvieno straipsnio, ką daliniesi. Tada siūlo daugiau to paties.
Problema ta, kad algoritmai optimizuojami pagal įsitraukimą – paspaudimus, komentarus, reakcijas. O labiausiai įsitraukimą skatina ne tiksli ar svarbi informacija, o emocinė – pykčio, baimės ar pasipiktinimo kupinas turinys. Tyrimai rodo, kad neigiamos emocijos socialiniuose tinkluose plinta maždaug šešis kartus greičiau nei neutralios žinios. Portalai tai žino. Ir naudoja.
Taip susiformuoja vadinamosios „informacinės burbulai” – žmogus gauna vis siauresnį, vis labiau jo paties įsitikinimus patvirtinantį turinį. Pasaulis atrodo paprastesnis, aiškesnis ir labiau poliarizuotas nei yra iš tikrųjų.
Redakcija sprendžia – ir tai nėra neutralu
Algoritmai – tik pusė istorijos. Antroji pusė – žmonės. Redaktoriai kasdien priima šimtus sprendimų: kurią žinią iškelti į viršų, kokį antraštę parašyti, kurį ekspertą cituoti. Kiekvienas toks sprendimas formuoja tai, ką skaitytojas laikys svarbu.
Antraštė – tai ginklas. „Protestuotojai susirinko prie Seimo” ir „Minia apsupo Seimą” – abu sakiniai gali aprašyti tą patį įvykį, tačiau sukuria visiškai skirtingus įspūdžius. Tai ne klaida – tai pasirinkimas. Ir tokie pasirinkimai daromi kiekvieną dieną, dažnai greitai, dažnai veikiami redakcijos kultūros, savininko interesų ar tiesiog noro gauti daugiau paspaudimų.
Lietuvos žiniasklaidos tyrinėtojai ne kartą atkreipė dėmesį, kad vietiniai portalai ypač linkę sensacionalizuoti nusikalstamumo ir politikos naujienas – temas, kurios garantuotai traukia auditoriją. Tuo tarpu sudėtingesnės ekonomikos ar socialinės politikos temos lieka nuošalyje, nes reikalauja daugiau skaitytojo kantrybės.
Skaitytojas – produktas, ne klientas
Nemokamas turinys internete nėra tikrai nemokamas. Mokama dėmesiu, duomenimis ir – svarbiausia – nuomone. Reklamai pagrįstas verslo modelis reiškia, kad portalo tikslas nėra informuoti, o išlaikyti tave kuo ilgiau. Kuo ilgiau sėdi, tuo daugiau reklamų matai, tuo daugiau uždirba portalas.
Iš čia kyla visa manipuliavimo grandinė: provokuojančios antraštės, kurios žada daugiau nei straipsnis duoda (clickbait), begaliniai „Top 10″ sąrašai, „šokiruojančios” nuotraukos ir nuolatinis skubos jausmas – „tai reikia perskaityti dabar”. Visa tai – apgalvota psichologinė mechanika, kuri veikia, nes mes esame linkę reaguoti į naujumą ir grėsmę.
Ką daryti su tuo, ką žinai
Suvokimas, kaip veikia naujienų mašina, nėra pagrindas atsisakyti žiniasklaidos. Tai pagrindas ją skaityti kitaip. Verta sąmoningai rinktis kelis skirtingus šaltinius – ne tik tuos, kurie patvirtina tai, kuo jau tikima. Verta stabtelėti prie antraštės ir paklausti: ar ji tiksliai atspindi turinį? Verta pastebėti, kada žinia sukelia stiprią emocinę reakciją – būtent tada verta būti atsargiausiam.
Naujienų portalai formuoja visuomenės nuomonę ne todėl, kad visi žurnalistai yra nesąžiningi ar visi savininkai – piktavaliai. Tai vyksta dėl sisteminių paskatų, kurios skatina tam tikrą turinį labiau nei kitą. Ir kol skaitytojai to nesupranta, jie lieka ne auditorija – o žaliava.
