Ne tik Vilnius
Kalbant apie Lietuvos technologijų ekosistemą, dauguma žmonių iš karto galvoja apie Vilnių – Revolut, Vinted, Nord Security. Tačiau kažkas keičiasi. Tyliai, be didelių fanfarų, regioniniai miestai pradeda formuoti savo technologijų ir verslo bendruomenes, kurios jau nebeatrodo kaip provincijos eksperimentai.
Kaunas, Klaipėda, Šiauliai – kiekvienas miestas turi savo istoriją. Ir tos istorijos pradeda skambėti įdomiau.
Kaunas: antrasis miestas, kuris nebenori būti antras
Kauno technologijų universitetas jau seniai gamina inžinierius, kurie vėliau išvyksta į Vilnių arba užsienį. Bet pastaraisiais metais dalis jų lieka. KTU StartupSpace inkubatorius per kelerius metus išaugino dešimtis projektų – kai kurie iš jų jau pritraukė užsienio investicijų.
Miestas turi ir praktinį pranašumą: nuomos kainos verslo patalpoms čia gerokai mažesnės nei sostinėje, o talentų bazė – universitetų absolventai – nuolat atsinaujina. Programėlių kūrėjai, duomenų analitikai, UI/UX dizaineriai – jų Kaune nebėra taip sunku rasti kaip prieš penkerius metus.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – telemedicinos sprendimus kurianti įmonė Kilo Health, kuri, nors ir turinti Vilniaus adresą, nemažą dalį komandos telkia būtent Kaune. Tai simptomiškas ženklas.
Klaipėda: uostas, kuris mokosi programuoti
Klaipėdos ekonomika tradiciškai sukosi apie logistiką ir laivybą. Bet logistika šiandien yra duomenys, algoritmai, automatizavimas. Ir miestas tai supranta.
Klaipėdos mokslo ir technologijų parkas tapo vieta, kur susitinka jūrų pramonės patirtis ir skaitmeninės technologijos. Čia kuriami sprendimai, kurių niekur kitur Lietuvoje tiesiog nėra kam kurti – nišiniai, bet globaliai paklausūs. Uosto infrastruktūros valdymo programinė įranga, krovinio sekimo sistemos, žvejybos laivų telemetrija.
Tai ne sekimas paskui Vilnių. Tai savas kelias.
Šiauliai ir mažesni miestai: kur slypi tikroji staigmena
Šiauliai dažnai iškrenta iš bet kokių technologijų diskusijų. Bet čia veikia įmonės, kurios tiekia programinės įrangos sprendimus Vakarų Europos klientams ir apie tai beveik nekomunikuoja viešai. Vadinamasis „tylus eksportas” – be PR, be konferencijų, tiesiog su darbais ir sąskaitomis.
Panašiai ir Panevėžys, kur gamybos sektoriaus tradicijos natūraliai veda prie pramoninio interneto sprendimų. Kelios vietinės įmonės jau dirba su Vokietijos ir Skandinavijos gamyklomis, diegdamos jutiklių tinklus ir duomenų analizės sistemas.
Šie miestai neturi „unicorn” istorijų. Bet jie turi kažką kita – stabilumą ir fokusą.
Kodėl tai vyksta būtent dabar
Pandemija padarė tai, ko metų metais nesugebėjo jokia regioninė politika: įrodė, kad darbas gali vykti bet kur. Kai Vilniaus startuoliai pradėjo samdyti žmones nuotoliniu būdu, jie neišvengiamai atsidūrė regionuose. O kai kurie iš tų žmonių, gavę patirties ir ryšių, ėmė kurti savo projektus ten, kur gyvena.
Prie to prisideda ir Europos Sąjungos fondai, kurie per įvairias programas finansuoja inkubatorius, akseleratorius ir technologijų parkus regionuose. Kritikai sako, kad dalis tų pinigų eina į tuščias erdves ir reportus. Bet dalis – tikrai veikia.
Valstybės duomenys rodo, kad užsienio tiesioginės investicijos į regionus pastaraisiais metais auga greičiau nei į Vilnių. Tai nėra revoliucija. Bet tai yra tendencija.
Žemėlapis dar piešiamas
Regioniniai miestai netaps naujaisiais Vilniaus konkurentais per ateinančius penkerius metus. Toks lūkestis būtų nerealistiškas. Sostinė turi per didelį pranašumą – tarptautinius ryšius, investuotojų ekosistemą, tankią talentų koncentraciją.
Bet tai ir nėra tikslas. Tikroji galimybė regionuose – ne kopijuoti Vilnių, o rasti nišas, kuriose jie gali būti geriausi. Klaipėda su jūrų technologijomis. Kaunas su medicinos ir inžinerijos junginiu. Šiauliai su tyliu, bet efektyviu B2B eksportu.
Lietuvos technologijų žemėlapis dar piešiamas. Ir įdomiausi taškai ant jo gali pasirodyti ten, kur jų niekas nelaukė.
