Žodžiai, kurie ateina ne patys
Kiekvieną rytą milijonai žmonių atidaro telefoną ir pradeda skaityti. Jiems atrodo, kad jie renkasi – spaudžia tai, kas įdomu, slenka pro tai, kas neįdomu. Bet šis pasirinkimas jau seniai nebe jų. Jis buvo padarytas anksčiau, kažkur tarp serverių ir redakcijos posėdžių, kur sprendžiama, ką tu turėtum norėti matyti.
Naujienų portalai šiandien yra kažkas daugiau nei informacijos šaltiniai. Jie yra nuomonės architektai – tylūs, nepastebimai veikiantys, bet nepaprastai efektyvūs.
Algoritmas kaip redaktorius
Seniau redaktorius buvo žmogus su raudonu pieštuku ir nuovoka, išauginta per dešimtmečius. Dabar jo vietą vis dažniau užima kodas. Algoritmai seka, ką tu skaitai ilgiau nei tris sekundes, ant ko spaudžiamas tavo pirštas, kokius straipsnius daliniesi. Ir pagal tai sprendžia, ką tau rodyti toliau.
Problema ne ta, kad algoritmai klysta. Problema ta, kad jie per daug teisūs – jie duoda tau tai, ko nori, ir tuo pačiu užrakina tave savame informaciniame burbule. Jei skaitai apie skiepų žalą, gausi daugiau straipsnių apie skiepų žalą. Jei domies konkrečia politine jėga, tavo ekranas pamažu taps jos tribūna. Ne todėl, kad kažkas taip nusprendė. Tiesiog todėl, kad taip veikia sistema, optimizuota ne tiesai, o įsitraukimui.
Redakcinis pasirinkimas – ne neutralus aktas
Bet algoritmai – tik dalis istorijos. Dar svarbiau tai, kas vyksta prieš jiems įsijungiant: kas apskritai patenka į portalą. Redakcinis pasirinkimas – kurią temą aprėpti, kaip suformuluoti antraštę, kokį ekspertą cituoti – yra giliai politiškas veiksmas, net kai jis apsimetinėja neutralumu.
Antraštė „Protestuotojai užblokavo gatves” ir „Piliečiai reikalauja teisingumo” kalba apie tą patį įvykį, bet sukuria visiškai skirtingus vaizdinius. Viena pozicionuoja žmones kaip kliūtį, kita – kaip veikėjus. Skaitytojas to dažnai nepastebi, nes skaito greitai, paviršutiniškai, tarp dviejų kitų dalykų.
Portalai taip pat renkasi, ko nerašyti. Tylėjimas apie tam tikras temas – tai irgi pozicija. Kartais net galingesnė nei bet koks straipsnis.
Emocija kaip įrankis
Yra žinoma, kad emociškai kraunantis turinys sklinda greičiau. Pyktis, baimė, pasipiktinimas – tai algoritmo mėgstamiausi patiekalai, nes jie generuoja reakcijas. O reakcijos – tai duomenys, o duomenys – tai pinigai.
Todėl naujienų portalai, net ir nenorėdami, yra suinteresuoti tave supykdyti. Ne apgauti – tiesiog supykdyti. Nes supykęs žmogus komentuoja, dalinasi, grįžta. Ramus, gerai informuotas žmogus uždaro skirtuką ir eina gyventi savo gyvenimo. Jis neduoda metrikų.
Šis mechanizmas ilgainiui formuoja ne tik tai, ką žmonės galvoja apie konkrečias temas, bet ir kaip jie apskritai mąsto – reaktyviai, trumpai, be konteksto.
Kai skaitytojas tampa žaliava
Visoje šioje istorijoje yra kažkas giliai nejauku. Žmogus, kuris atidaro naujienų portalą, tiki, kad jis informuojasi. Bet dažnai jis pats tampa produktu – jo dėmesys parduodamas reklamuotojams, jo elgsena analizuojama, jo nuomonė pamažu modeliuojama.
Tai nereiškia, kad visi portalai yra sąmoningai piktybiniai. Dauguma dirba pagal sistemas, kurias patys tik iš dalies kontroliuoja. Bet geros ketinimų neužtenka, kai pati struktūra yra sukurta taip, kad skatintų manipuliaciją.
Skaityti kritiškai – tai šiandien ne intelektualinis prabangumas, o būtinybė. Klausti, kodėl ši tema iškilo dabar, kas cituojamas ir kas ne, kokia antraštė pasirinkta ir kodėl – tai ne paranoja, o elementari medijų higiena. Žmogus, kuris supranta, kaip veikia informacijos mašina, nėra jos auka. Bent jau ne tokia lengva.
