Žinios, kurių jums „reikia”
Kiekvieną rytą atidarote mėgstamą naujienų portalą ir matote tą patį: skandalas, katastrofa, politiko prasižengimai, dar vienas skandalas. Atrodo, kad pasaulis dega. Bet ar tikrai dega, ar tiesiog taip atrodo iš jūsų ekrano kampo?
Naujienų portalai jau seniai nėra tik informacijos perdavėjai. Jie yra nuomonių formuotojai, ir tai daro ne visada atvirai, ne visada sąžiningai.
Algoritmas žino geriau nei jūs
Didžioji dalis to, ką matote internete, nėra atsitiktinumas. Algoritmai seka, ką spausdinate, kiek laiko žiūrite į tam tikrą straipsnį, prie ko sustojate slinkdami per puslapį. Ir tada jums parodo daugiau to paties. Tai vadinama „echo chamber” efektu – jūs gaunate informaciją, kuri patvirtina tai, kuo jau tikite.
Problema ta, kad žmogus greitai pradeda manyti, jog jo burbulas ir yra tikrovė. Jei algoritmas nuolat rodo straipsnius apie tai, kad ekonomika žlunga, po kurio laiko jūs tuo tikite, net jei statistika rodo ką kita.
Redakcija sprendžia, kas svarbu
Algoritmai – tik dalis istorijos. Kita dalis – žmonės, kurie sėdi redakcijose ir sprendžia, kas atsidurs ant pirmojo puslapio ir kas bus užkasta kažkur tarp receptų ir sporto žinučių.
Šie sprendimai niekada nėra visiškai neutralūs. Redakcijos turi savininkus, tie savininkai turi interesų, o interesai dažnai susikerta su žurnalistikos etika. Tai nereiškia, kad kiekvienas redaktorius yra sąmokslininkas – dažniausiai tai tiesiog subtilus, beveik nesąmoningas polinkis akcentuoti vienus faktus ir nutylėti kitus.
Pavyzdžiui, straipsnis apie protestą gali būti parašytas dviem būdais: „Tūkstančiai piliečių išėjo į gatves reikalauti pokyčių” arba „Protestuotojai paralyžiavo miesto centrą”. Abu sakiniai aprašo tą patį įvykį. Bet sukuria visiškai skirtingą įspūdį.
Emocijos parduodamos geriau nei faktai
Naujienų portalai žino paprastą tiesą: baimė, pyktis ir pasipiktinimas generuoja paspaudimus. Ramūs, subalansuoti straipsniai – ne. Todėl antraštės tampa vis dramatiškesnės, o kontekstas – vis retesnis.
„Ekspertai perspėja” – klasika. Koks ekspertas? Apie ką perspėja? Kokia tikimybė? Šių klausimų dažnai niekas neuždaro, nes atsakymai sumažintų baimės dozę, o kartu – ir skaitytojų skaičių.
Tai vadinama „outrage economy” – ekonomika, paremta pasipiktinimu. Ir ji veikia puikiai, nes mūsų smegenys evoliuciškai yra sukurtos reaguoti į grėsmes greičiau nei į geras naujienas.
Ką daryti su tuo, ką žinote
Suvokimas, kad esate manipuliuojamas, dar nereiškia, kad galite nuo to visiškai apsisaugoti. Bet žinojimas keičia žaidimą. Verta skaityti skirtingų politinių krypčių portalus – ne tam, kad sutiktumėte su jais, o tam, kad pamatytumėte, kaip ta pati realybė gali atrodyti skirtingai. Verta klausti, kas finansuoja leidinį, kas yra jo savininkas, kokie jo interesai.
Ir svarbiausia – verta kartais tiesiog uždaryti naujienų puslapį ir pastebėti, kad pasaulis už lango neatrodo nei taip baisiai, nei taip paprastai, kaip jį piešia algoritmai ir redakcijų sprendimai. Informacijos amžiuje kritinis mąstymas nėra privilegija – tai būtinybė.
