Kas iš tikrųjų nusprendžia, ką tu skaitai?
Prisipažinsiu – ilgą laiką maniau, kad naujienų portalai tiesiog… rašo naujienas. Kad kažkas sėdi redakcijoje, mato svarbų įvykį ir publikuoja straipsnį. Viskas paprasta. Bet kuo daugiau domėjausi, kaip šita industrija veikia iš vidaus, tuo labiau supratau, kad tikrovė yra žymiai sudėtingesnė ir, atvirai sakant, šiek tiek nejauki.
Šiandien informacija, kurią gauni, nėra atsitiktinė. Ji yra kruopščiai – kartais sąmoningai, kartais ne – parinkta taip, kad tu grįžtum, kliktelėtum, reaguotum. Ir tai verta suprasti.
Algoritmai – nematomos rankos
Didžioji dalis žmonių naujienas šiandien gauna per socialinių tinklų algoritmus. „Facebook”, „Google News”, „Twitter” – visi jie sprendžia, ką tau rodyti, remdamiesi tavo ankstesniu elgesiu. Skaitei straipsnius apie politiką? Gausi daugiau politikos. Reagavai į provokuojantį antraštę? Sistema tai užfiksavo.
Problema ta, kad algoritmai nėra sukurti tam, kad tave informuotų. Jie sukurti tam, kad tave išlaikytų platformoje kuo ilgiau. O ilgiausiai žmones išlaiko ne tiesa, o emocijos – pyktis, baimė, pasipiktinimas. Todėl sensacingi, poliarizuojantys straipsniai natūraliai „plaukia” į viršų, o nuosaikūs, analitiniai tekstai skęsta apačioje.
Tai nėra sąmokslas – tai tiesiog verslo modelis. Ir jis veikia.
Redakciniai sprendimai – ne visada tokie nekalti
Bet nereikia visko suversti algoritmams. Žmonės redakcijose taip pat priima sprendimus, kurie formuoja tai, kaip tu matai pasaulį.
Paimk paprastą pavyzdį: tas pats įvykis gali būti pateiktas dešimtimis skirtingų būdų. „Protestuotojai išėjo į gatves” arba „Minia sukėlė chaosą miesto centre” – tai du sakiniai apie tą patį, bet sukuriantys visiškai skirtingą įspūdį. Žodžių pasirinkimas, nuotraukos, antraštė, straipsnio pozicija puslapyje – visa tai yra redakciniai sprendimai, ir visi jie turi įtaką.
Dar vienas dalykas – tai, kas neparašoma. Kai kurios temos tiesiog neegzistuoja tam tikruose portaluose. Ne todėl, kad nėra svarbios, o todėl, kad nepatinka savininkams, reklamuotojams arba tiesiog neatitinka auditorijos lūkesčių. Tyla taip pat yra redakcinis sprendimas.
Kaip tave manipuliuoja (ir tu to nepastebėji)
Čia norėčiau būti atviras: manipuliavimas skamba drastiškai, bet dažnai tai vyksta labai subtiliai. Keletas klasikinių technikų:
- Clickbait antraštės – „Tu nepatikėsi, kas nutiko…” arba „Ekspertai šokiruoti…” Tai sukurta taip, kad smegenys automatiškai reaguotų smalsumu.
- Patvirtinimo šališkumas – portalai žino, kokios tavo pažiūros, ir pateikia turinį, kuris jas patvirtina. Taip tu jautiesi gerai, grįžti vėl.
- Skubos kūrimas – „BREAKING”, „SKUBIAI” – net kai naujiena visai neskubi. Tai sukuria jausmą, kad esi įvykių centre ir negali praleisti.
- Selektyvus ekspertų citavimas – visada galima rasti ekspertą, kuris pasakys tai, ko nori. Klausimas – ar parodytas ir kitas požiūris.
Tai reiškia, kad nereikia skaityti naujienų?
Ne. Tai reikštų, kad reikia skaityti jas kitaip.
Keletas dalykų, kurie man asmeniškai padeda: skaitau kelis skirtingus šaltinius apie tą patį įvykį – ne todėl, kad esu paranojikas, o todėl, kad skirtumas tarp jų dažnai pasako daugiau nei pats straipsnis. Stengiuosi atskirti faktus nuo interpretacijos – kas iš tikrųjų nutiko, ir kas apie tai galvoja žurnalistas ar redakcija. Ir kartais tiesiog paklausiu savęs: kodėl šis straipsnis mane supykdė arba išgąsdino? Ar tai buvo tikslas?
Gyventi su tuo – ir išlikti sveiku protu
Žinoti, kaip sistema veikia, nėra priežastis tapti ciniku ir niekuo netikėti. Yra puikių žurnalistų, sąžiningų redakcijų ir tikrai svarbių naujienų, kurias verta skaityti. Bet naivumas čia taip pat nėra dorybė.
Informacijos aplinka, kurioje gyvename, yra sukurta ne tam, kad tave išauklėtų, o tam, kad tave išlaikytų. Ir kuo geriau tai supranti, tuo sunkiau tave yra nuvesti ten, kur tu pats nenori eiti. Galbūt tai ir yra svarbiausia medijų raštingumo pamoka – ne nepasitikėti viskuo, o klausti, kas ir kodėl nori, kad tu tuo tikėtum.
