Žodžiai, kurie pasirenka mus
Yra kažkas nerimą keliančio tame, kaip ryte atidarome telefoną ir jau po kelių minučių žinome, ką galvoti apie pasaulį. Ne ką žinome apie pasaulį – ką galvoti. Skirtumas milžiniškas, tačiau retai jį pastebime, nes naujienų srautas atrodo toks natūralus kaip kvėpavimas.
Naujienų portalai seniai nustojo būti tik informacijos perdavėjais. Jie tapo nuomonės architektais – subtiliais, neretai net nesąmoningais, bet nuo to ne mažiau galingais.
Algoritmo ranka
Kai kalbame apie algoritmus, dažnai įsivaizduojame kažką šaltą ir mechanišką – skaičiai, kodas, serveriai. Bet algoritmas iš tiesų yra sprendimas, kurį kažkas priėmė už mus. Kas matoma pirmiau. Kas svarbu. Kas gali palaukti.
Didieji naujienų portalai naudoja sistemas, kurios seka, kiek laiko skaitytojas praleidžia prie konkretaus straipsnio, ar jis grįžta, ar dalinasi. Ir tada – tarsi rūpestingas, bet klastingas draugas – siūlo daugiau to paties. Psichologijoje tai vadinama patvirtinimo šališkumu, o skaitmeninėje erdvėje jis veikia su chirurginiu tikslumu.
Rezultatas? Žmogus, kuris vieną rytą perskaitė vieną įsiutinantį straipsnį apie politiką, po savaitės gyvena informacinėje burbule, kuriame visi sutinka, visi piktinasi tuo pačiu ir visi laiko save protingesniais už kitus.
Redaktorius kaip demiurgas
Tačiau algoritmai – tik pusė istorijos. Kita pusė yra žmogus su kava ir terminu – redaktorius, sprendžiantis, kurią nuotrauką parinkti prie straipsnio, kokį antraštę suformuluoti, ar rašyti „protestuotojai” ar „minia”.
Šie pasirinkimai atrodo smulkūs. Bet būtent iš tokių smulkmenų susideda tai, ką vadiname žiniasklaidos tonu. Tas pats įvykis, aprašytas skirtingais žodžiais, sukuria visiškai skirtingus emocinius atsakus. Tai ne melavimas – tai kažkas subtilesnio ir todėl pavojingesnio.
Lietuvos naujienų erdvėje šis reiškinys taip pat akivaizdus. Stebint, kaip skirtingi portalai aprašo tuos pačius politinius įvykius, kartais atrodo, kad skaitai apie dvi skirtingas šalis. Ir abiejų skaitytojų auditorijos yra įsitikinusios, kad jų versija – tiesa.
Skaitytojas kaip produktas
Yra sena frazė apie televiziją: jei paslauga nemokama, produktas – tu. Naujienų portalai šią logiką išplėtojo iki tobulumo. Dėmesys tapo valiuta, o emocinis atsakas – palūkanomis.
Tyrimai rodo, kad turinys, keliantis pyktį ar baimę, sklinda greičiau nei tas, kuris ramina ar informuoja neutraliai. Portalai tai žino. Ir nors niekas atvirai nesako „rašykite taip, kad žmonės supyktų”, redakcinė kultūra, paspiriama analitikos duomenų, natūraliai slenka ta kryptimi.
Skaitytojui tai reiškia nuolatinį lengvą stresą, pojūtį, kad pasaulis dega, kad reikia reaguoti, dalintis, komentuoti. Ir tame komentarų lauke – vėl algoritmas, vėl redakcinis pasirinkimas, vėl ratas.
Kai informacija tampa oru, kuriuo kvėpuojame
Visa tai nereiškia, kad žiniasklaida yra blogis arba kad reikia atsisakyti naujienų. Tai reikštų atsisakyti pasaulio. Tačiau sąmoningas skaitymas – tai ne paranojiška abejonė viskuo, o gebėjimas sustoti ir paklausti: kodėl man tai rodoma? Kas nusprendė, kad tai svarbu? Kaip jaučiuosi po to, kai perskaičiau?
Naujienų portalai formuoja visuomenės nuomonę ne per vieną didelį melą, o per tūkstančius mažų pasirinkimų, kurių kiekvienas atskirai atrodo nekaltas. Algoritmas, antraštė, nuotrauka, eilės tvarka – visa tai yra kalba, kuria kalbama su mumis, dažnai prieš mūsų valią ir be mūsų žinios.
Ir galbūt svarbiausia žiniasklaidos raštingumo pamoka yra ne išmokti atskirti tiesą nuo melo, o suprasti, kad tarp jų yra platus, pilkas laukas, kuriame gyvena dauguma to, ką skaitome. Tame lauke – ne faktų klastojimas, o dėmesio valdymas. O dėmesys, kaip ir laikas, yra tai, ko niekas mums negrąžins.
