Mes manome, kad patys renkamės, ką skaityti
Bet ar tikrai? Atsidarai mėgstamą naujienų portalą ir atrodo, kad viskas logiška – štai aktualios naujienos, štai sportas, štai kažkas apie politiką. Tačiau tas „natūralus” turinio srautas yra kruopščiai suprojektuotas. Kiekvienas straipsnis, kiekviena antraštė, kiekvienas vaizdas – tai sprendimas, kurį kažkas priėmė už tave.
Ir čia prasideda įdomiausia dalis.
Algoritmas nėra neutralus
Daugelis žmonių galvoja, kad algoritmai – tai kažkas objektyvaus, matematinio, bešališko. Deja, ne. Algoritmas yra žmogaus sukurtas įrankis, o žmogus visada turi savo nuostatas, vertybes ir – dažnai – komercinius interesus.
Naujienų portalų algoritmai paprastai optimizuojami pagal vieną pagrindinį rodiklį: įsitraukimą. Kiek laiko praleidai puslapyje, kiek kartų paspaudei, ar pasidalinai. O kas geriausiai generuoja įsitraukimą? Emociškai stiprus turinys. Pyktis, baimė, pasipiktinimas. Todėl nenuostabu, kad siaubingos naujienos visada atsiduria viršuje – ne todėl, kad pasaulis toks baisus, o todėl, kad tokios naujienos veikia.
Lietuva čia nėra išimtis. Pažiūrėk į bet kurį populiarų portalą ir pamatysi, kad sensacingos antraštės, net ir apie smulkius įvykius, dažnai gauna daugiau vietos nei rimta analitika.
Redaktorius – ne tik žmogus su raudonu pieštuku
Redakcinis pasirinkimas – tai galia, apie kurią retai kalbame atvirai. Kuris įvykis tampa „svarbia naujiena”? Kuris politikas sulaukia daugiau dėmesio? Kokia perspektyva pateikiama pirmiausia?
Šie sprendimai nėra atsitiktiniai. Redakcijos turi savo ideologines linijas, savininkų interesus, reklamuotojų įtaką. Kartais tai subtilu – tiesiog tam tikros temos vengiamos. Kartais akivaizdžiau – vienas politinis stovyklavietis nuolat vaizduojamas palankiau nei kitas.
Problema ta, kad skaitytojas dažniausiai to nemato. Mes matome galutinį produktą ir priimame jį kaip „tikrovę”, nors tai tik vienas iš daugelio galimų tikrovės atvaizdavimų.
Antraštė kaip ginklas
Čia norisi stabtelėti ir pakalbėti apie kažką, kas tiesiogiai liečia kiekvieną iš mūsų kasdien. Antraštės. Jos tapo atskiru menu – ir atskiru manipuliacijos įrankiu.
„Mokslininkai teigia, kad kava gali būti pavojinga” – ir jau jauti nerimą. Bet įeini į straipsnį ir supranti, kad kalbama apie tyrimą su 12 žiurkių, kurį finansavo arbatos gamintojai. Antraštė nemelavo. Ji tiesiog parinko žodžius taip, kad sukeltų maksimalų emocinį atsaką.
Tai vadinama clickbait, bet iš tikrųjų tai yra sistemingas skaitytojų emocijų eksploatavimas. Ir mes visi ant to užkimbame, nes mūsų smegenys yra evoliuciškai sukurtos reaguoti į grėsmę greičiau nei į niuansus.
Ir ką mes, paprasti skaitytojai, galime su tuo padaryti?
Visiškai išvengti šios sistemos neįmanoma. Bet galima tapti sąmoningesniu jos dalyviu. Keletas dalykų, kurie man asmeniškai padeda:
- Prieš dalinantis straipsniu – perskaityti jį iki galo, ne tik antraštę
- Pasitikrinti, ar ta pati tema aprašyta skirtinguose šaltiniuose ir kaip skirtingai
- Paklausti savęs: kokią emociją dabar jaučiu ir ar ji atsirado dėl faktų, ar dėl to, kaip jie pateikti?
- Retkarčiais sąmoningai skaityti šaltinius, su kuriais nesutinki – ne tam, kad pakeistum nuomonę, o tam, kad suprastum, kaip atrodo pasaulis iš kitos pusės
Naujienų portalai nėra blogio imperija. Juose dirba žmonės, kurie dažnai tikrai nori daryti gerą žurnalistiką. Bet sistema, kurioje jie dirba – algoritmai, reklamos modeliai, konkurencija dėl dėmesio – stumia juos link tam tikrų sprendimų. Ir kol mes, skaitytojai, atlyginsime kiekvieną sensacingą antraštę savo paspaudimu, sistema nesikeis.
Galbūt tikrasis klausimas nėra „kaip portalai manipuliuoja mumis”, o „kiek mes patys leidžiame jiems tai daryti”.
