Tai, ko dauguma nesuvokia skaitydami naujienas
Kiekvieną rytą atidarai naujienų portalą ir manai, kad matai tai, kas vyksta pasaulyje. Bet iš tikrųjų matai tai, ką kažkas nusprendė, kad tu turėtum matyti. Skirtumas – milžiniškas.
Naujienų portalai jau seniai nėra tik informacijos perdavimo kanalai. Jie yra verslas. O verslas nori, kad tu kuo ilgiau liktum puslapyje, kuo dažniau grįžtum ir – svarbiausia – kuo labiau emociškai reaguotum į tai, ką skaitai.
Algoritmas žino tave geriau nei manai
Didžioji dalis šiuolaikinių portalų naudoja personalizavimo algoritmus. Jie stebi, ką spaudinėji, kiek laiko praleidžia ties konkrečia tema, ar daliniesi straipsniais. Ir tada – labai subtiliai – pradeda rodyti tau daugiau to paties.
Skamba nekaltas dalykas, tiesa? Bet čia ir prasideda problema. Jei esi linkęs skaityti pesimistines žinias apie ekonomiką, algoritmas tau rodys dar daugiau tokių. Jei reaguoji į politinius skandalus – gausi jų pilną ekraną. Taip susiformuoja vadinamasis informacinis burbulas, kuriame realybė atrodo tokia, kokią ją tau nupiešė mašina.
Ir tai nėra sąmokslo teorija – tai tiesiog verslo modelis. Emocinis turinys generuoja daugiau paspaudimų. Baimė, pyktis, pasipiktinimas – šios emocijos veikia greičiau nei racionalus mąstymas.
Redaktorius irgi nėra neutralus
Gerai, tarkime, kad algoritmai – tai technologijų problema. Bet žmonės gi rašo tuos straipsnius? Taip, rašo. Ir jie irgi turi savo nuomonę, savo redakcinę politiką, savo savininkus.
Redakciniai sprendimai formuoja nuomonę ne tik tuo, ką rašoma, bet ir kaip. Tas pats įvykis gali būti pateiktas visiškai skirtingai priklausomai nuo to, kurį ekspertą paklausi, kokią nuotrauką pasirinksi ar net kokį žodį vartosi antraštėje. „Protestuotojai” arba „riaušininkai” – abu žodžiai gali apibūdinti tą patį žmonių susibūrimą, bet sukuria visiškai skirtingą įspūdį.
Pridėk prie to dar ir ekonominį spaudimą. Portalai priklauso nuo reklamos, o kartais ir nuo politiškai susijusių investuotojų. Sunku tikėtis, kad redakcija kandžios ranką, kuri ją maitina.
Skaitytojų manipuliavimas – ne teorija, o kasdienybė
Clickbait antraštės – tai tik ledkalnio viršūnė. Manipuliavimas vyksta subtiliau. Straipsniai, kuriuose viena pusė gauna tris ekspertus, o kita – vieną. Nuotraukos, kuriose politikas atrodo pavargęs ir sutrikęs. Kontekstas, kuris „netyčia” praleidžiamas.
Yra ir dar vienas triukas – kartojimas. Jei ta pati žinutė pasirodo pakankamai dažnai, žmonės pradeda ją laikyti tiesa. Net jei niekada nebuvo įrodyta. Smegenys veikia taip: pažįstama = tiesa. Portalai tai žino ir naudoja.
Tai ką – nustoti skaityti naujienas?
Ne. Bet skaityti jas kitaip – tikrai verta. Keletas dalykų, kurie padeda:
- Skaityti tas pačias naujienas iš kelių skirtingų šaltinių – idealiu atveju iš tokių, kurie turi skirtingas redakcines pozicijas
- Pastebėti, kokią emociją sukelia antraštė prieš skaitant straipsnį – tai dažnai parodo, ko siekiama
- Klausti savęs: kas čia nepasakyta? Kokios nuomonės nėra?
- Kartkartėmis tiesiog padaryti pertrauką – informacinis nuovargis realiai silpnina kritinį mąstymą
Vietoj išvados – vienas klausimas, kurį verta pasilikti sau
Kitą kartą, kai perskaitęs straipsnį pajusi stiprią emocinę reakciją – pykti, baimę, pasipiktinimą – sustok sekundei ir pagalvok: ar ši emocija atsirado dėl pačio įvykio, ar dėl to, kaip jis buvo pateiktas?
Naujienų portalai nėra priešai. Bet jie ir nėra neutralūs draugai. Jie yra verslas su savo interesais, ir kuo greičiau tai suvokiame, tuo sunkiau mus yra vesti už nosies. Informuotas skaitytojas – blogas klientas manipuliatoriui. O tai jau yra geras dalykas.
