Prieš porą metų Lietuvos redakcijose apie dirbtinį intelektą kalbėdavo kaip apie egzotišką eksperimentą – kažką, kas vyksta kažkur JAV technologijų kompanijose, bet ne čia, ne mūsų mažoje rinkoje. Šiandien vaizdas kitoks. Chatbotai rašo naujienų anonsus, algoritmai renka duomenis apie tai, kas skaitomiausia, o redaktoriai vis dažniau turi spręsti dilemą – ar tekstas, kurį jie ką tik paskaitė, iš viso parašytas žmogaus.
Generavimas be turinio
Didžiausia problema, kurios niekas nemėgsta garsiai pripažinti, – dauguma DI generuojamų naujienų yra tuščiaviduriai. Jos skamba profesionaliai, turi tinkamą struktūrą, net ir emocinį atspalvį, bet joms trūksta to, kas iš tikrųjų daro žurnalistiką žurnalistika – konteksto, patikrinimo, sugebėjimo užduoti nepatogų klausimą. Kai kurios mažesnės naujienų svetainės Lietuvoje jau seniai naudoja automatinį turinio generavimą sporto rezultatams ar orų suvestinėms – tai neblogai, nes ten rizika minimali. Bet kai tas pats principas pradedamas taikyti platesnėms temoms, pavyzdžiui, ekonomikos ar politikos analizėms, atsiranda keistas jausmas – tarsi skaitytum gerai suredaguotą, bet niekieno neparašytą tekstą.
Kova su dezinformacija ar kova su vėjo malūnais?
Tuo pačiu metu, kai vieni algoritmai kuria turinį, kiti bando jį atpažinti kaip melagingą. Skamba gražiai teoriškai, bet praktikoje viskas kur kas painiau. DI įrankiai, skirti fake news identifikavimui, dažnai remiasi paviršutiniškais kalbos modeliais – ieško tam tikrų fraz emocinio krūvio, šaltinių trūkumo, pasikartojančių struktūrų. Problema ta, kad sofistikuota dezinformacija dažnai neturi jokių šių akivaizdžių žymių. Ji parašyta profesionaliai, remiasi realiais faktais, tik juos interpretuoja iškreiptai arba pateikia be konteksto. Tokiu atveju joks algoritmas nepagaus melo, nes formaliai viskas atrodo tvarkinga.
Lietuvos žiniasklaidos organizacijos, ypač tos, kurios bendradarbiauja su tarptautiniais faktų tikrinimo tinklais, jau naudoja tam tikrus DI įrankius pirminiam turinio filtravimui. Tai padeda greičiau aptikti akivaizdžius atvejus – suklastotas nuotraukas, manipuliuotus vaizdo įrašus. Bet kai kalba eina apie subtilesnę propagandą, ypač tą, kuri ateina iš geopolitiškai jautrių šaltinių, žmogiškasis faktorius vis dar būtinas. Ir tai nebūtinai blogai – tik parodo, kad technologija dar toli gražu nepakeičia kritinio mąstymo, ji tik gali jį papildyti.
Kas lieka žmogui
Įdomiausia, kad kuo daugiau kalbama apie DI galimybes žiniasklaidoje, tuo aiškiau matosi, kiek daug dar priklauso nuo žmogaus sprendimų. Algoritmas gali surinkti duomenis, sugeneruoti juodraštį, net pasiūlyti antraštę, kuri labiausiai pritrauks paspaudimų. Bet ar tas tekstas bus etiškas, ar jame bus atsakomybė prieš skaitytoją – tai jau nebe technologijos, o redakcijos kultūros klausimas. Ir čia slypi didžiausia rizika: kai spaudimas dirbti greičiau ir pigiau tampa didesnis už norą dirbti kokybiškai, DI tampa ne įrankiu, o pasiteisinimu.
Kai kurie Lietuvos leidiniai jau dabar bando rasti balansą – naudoja DI rutininiams darbams, bet palieka žmogui interpretaciją, kontekstą, atsakomybę. Kiti, ypač mažesni, portalai, matyt, dėl ekonominio spaudimo, ryžtasi rizikingesniems eksperimentams, kartais net nepažymėdami, kad tekstas sugeneruotas automatiškai. Tai jau etikos klausimas, kurio Lietuvoje kol kas niekas rimtai nereguliuoja.
Vietoj apibendrinimo – klausimas, kurio niekas nenori užduoti
Galbūt svarbiausia, ką reikėtų sau atvirai pripažinti – DI žiniasklaidoje nėra nei blogis, nei stebuklas. Tai įrankis, kuris atspindi tuos, kas jį naudoja. Jei redakcija turi aiškias vertybes ir supranta, kur baigiasi patogumas ir prasideda atsakomybės vengimas, technologija gali tik sustiprinti darbą. Bet jei pagrindinis tikslas – sumažinti kaštus ir padidinti srautą, tai DI greitai taps ne pagalbininku, o pasiteisinimu, kodėl žurnalistika prarado savo esmę.
Ir čia kyla klausimas, kurio niekas iš rinkos dalyvių viešai neužduoda: ar mes iš tikrųjų norime, kad naujienos būtų greitos ir tikslios, ar mums tiesiog patogiau apsimesti, kad automatizacija išsprendžia problemas, kurias iš tikrųjų reikėtų spręsti žmogiškomis pastangomis – laiku, ištekliais ir noru įsigilinti? Kol atsakymo nėra, DI Lietuvos žiniasklaidoje liks tuo, kuo yra dabar – galingu, bet nevisiškai suprastu įrankiu, kurio pasekmes matysime tik po kelerių metų.
